Iš Lietuvos sportinių šokių istorijos
Prieš mėnesį Lietuvos sporto muziejuje atidaryta paroda „Lietuvos sportinių šokių raida“ susilaukė nemenko susidomėjimo. Parodos atidarymo renginyje dalyvavo bei kalbėjo Lietuvos sportinių šokių federacijos (LSŠF) Vykdomojo komiteto narys Rolandas Burneikis, viena tituluočiausių sportinių šokių šokėjų Lietuvoje Lina Chatkevičiūtė-Vėželienė, taip pat renginyje šoko jaunieji šokėjai iš sportinių šokių klubo „Sūkurys“ (trenerė Sandra Kniazevičiūtė). Lankytojų dėmesį patraukė parodoje tviskančios sportinių šokių suknelės, medaliai, taurės ir kiti trofėjai, įvairių laikotarpių šokių istorijos akimirkos Lietuvoje. Būtent į šią dalį norėtume pasinerti plačiau. Neabejojame, jog dar ne visi norintys aplankė šią parodą, todėl siūlome susipažinti su sportinių šokių istorija teksto pavidalu. Tegul tai tampa papildoma paskata atvykti į muziejų ir pamatyti šią parodą!
Kai buvo pradėta rašyti sportinių šokių istorija Lietuvoje, jie toli gražu taip nesivadino. Pirmoji sąvoka, išlikusi kelis dešimtmečius, vadinasi kiek kitaip – baliniai šokiai, ir mūsų šalyje pirmąsias jos užuomazgas galima matyti 1920 metais. Tąkart teisėjas iš Lietuvos, kurio pavardė, deja, tačiau ir liko užklota istorijos dulkėmis, teisėjavo balinių šokių konkurse kaimyninėje Latvijoje. Mūsų gimtinės teritorijoje apie pradžią galima pradėti kalbėti po penkiolikos metų – 1935 m. Vincento Mintaučkio šokių mokykla Kaune surengė pirmąjį Lietuvoje balinių šokių konkursą. Neilgai trukus Lietuvos poros jau rengėsi dalyvauti ir Europos čempionatuose (kurių pirmasis įvyko 1922 m. Prancūzijos sostinėje Paryžiuje). Gaila, tačiau rezultatų ar žinių, kaip mūsiškiams sekėsi Senojo žemyno pirmenybėse, taip pat neturime.
Pirmųjų šokių varžybų Lietuvoje organizatoriai ir dalyviai. 1935 m.
J. ir Č. Norvaišų asmeninis archyvas
Antrasis pasaulinis karas sudegino ne tik Lietuvos nepriklausomybę, tačiau prarijo ir pradėtus vystyti balinius šokius. Iki pat 1956 m. jokios organizuotos veiklos šokių srityje nematyti, ir tik minėtaisiais metais pradėtas gaivinimas, į kurį pirmiausiai įsitraukė Vilniaus choreografai. Adomas Gineitis, dirbęs Respublikinių profsąjungų saviveiklinės kūrybos namų choreografu, ėmė mokytis balinių šokių kitoje Baltijos šalyje – Estijoje. Įgytas žinias pirmiausiai A. Gineitis panaudojo savo tiesioginiame darbe, pamokydamas šokti savo bendradarbę Ireną Čepukaitytę-Subatniekienę. Mokslų rezultatai išvirto į devynerius metus trukusį dalyvavimą įvairiuose konkursuose, tiesa, ne Lietuvoje – mūsų šalyje A. Gineičiui ir I. Subatkienei tuo metu paprasčiausiai nebuvo su kuo varžytis. Po dviejų metų kiek arčiau, į Latviją, į balinių šokių kursus mėnesiui išvyko Liaudies meno rūmų choreografas Algimantas Astikas ir Choreografijos skyriaus vedėja Marija Vaitulevičiūtė-Čižauskienė. Šis žingsnis tapo vienu reikšmingiausių posūkių balinių šokių istorijoje. A. Astikas dar tais pačiais metais balinių šokių kursus ėmėsi rengti pats: iš pradžių tuo užsiėmė Jaunimo sodo vasaros paviljone, vėliau – Ryšių klube ir Vilniaus universitete. Jame A. Astikas įkūrė balinių šokių kolektyvą, kuris oficialiai tapo pirmuoju tokiu Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo. Taip pat A. Astikas ėmė kviesti pedagogus iš užsienio bei organizuoti balinių šokių seminarus Vilniuje ir visoje šalyje, į kuriuos ėmė plūsti šokių mokytojai iš visos Lietuvos. Galų gale būtent A. Astikui galime dėkoti už naują savoką – nuo 1962 m. balinius šokius pakeitė pramoginiai šokiai. Būtent taip jis pavadino metodinę medžiagą, išleistą lietuvių kalba – A. Astikas visa tai sėmė iš Alexo Moore‘o knygos „The Technique of Ballroom Dancing“.
Respublikinių profsąjungų kultūros rūmų kolektyvo poros.
1965 m.
Septintojo dešimtmečio pradžioje, entuziastams atvėrus kelią, įvyko tikras pramoginių šokių sprogimas. Vien Kaune kasmet rengti kursai, 1962 m. oficialiai įregistruotas šokių būrelis, ilgainiui išvirtęs į „Sūkurį“, tais pačiais metais aštuonių porų grupė, vadovaujama Tomo Petreikio, šoko Kauno sporto halėje, o po metų Kauno profsąjungų kultūros rūmų pramoginių šokių kolektyvas surengė pirmąjį vidaus konkursą, kuriame pirmąją vietą laimėjo Petras Janulevičius ir Tatjana Trukšaninaitė. Varžytis vien klubo viduje reikės neilgai – 1964 m. įvyko pirmasis Lietuvos pramoginių šokių čempionatas. Nugalėjo būsimosios Lietuvos šokių legendos – Jūratė ir Česlovas Norvaišos.
J. ir Č. Norvaišų pirmieji žingsniai ant parketo.
Iš Dalios Petronėlės Marcišauskienės knygos „Sportiniai šokiai Lietuvoje“
Vienas paskui kitą dygsta ir pramoginių šokių kolektyvai. Be minėtojo „Sūkurio“, kolektyvai 1963 m. įsikuria Kauno politechnikos institute (būsimasis „Viesulas“, įkūrėjas Vidutis Kamaitis), Respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose (būsimasis „Vijūnas“, įkūrėjas A. Gineitis), Statybininkų kultūros rūmuose (įkūrėja – I. Subatniekienė. Vėliau dienos šviesą išvysta „Verpetas“ (1964 m., vad. Stanislava Bilevičienė), „Žuvėdra“ (1965 m., įkūrėja Skaistutė Idzelevičienė), „Rylio“ (1966 m., vad. Petras Janulevičius ir Dalia Kalnietienė) ir kiti.
Pirmieji šokių žingsniai – Petras Janulevičius ir Laima Balsevičiūtė.
Dalios Kalnietienės asmeninis archyvas
Papasakoti apie šokių istoriją Lietuvoje neužsimenant apie „Gintarinę porą“ būtų tiesiog neįmanoma. Šiemet 60-ąjį kartą įvyksiantis konkursas pirmą kartą buvo surengtas 1965 m., tiesa, tuo metu jis dar nesivadino taip – tai buvo kultūros renginio „Kauno pavasaris“ dalis, o nugalėtojams buvo įteikta Kauno taurė. Visgi pagrindinių renginio organizatorių T. Petreikio ir Č. Norvaišos pastangos, švelniai tariant, nenuėjo veltui. Dar 1966 m., „Gintarinei porai“ vykstant antrąjį kartą, choreografė M. Vaitulevičiūtė išreiškė viltį, jog turnyras virs tradiciniu. 59 kartai – čia jau daugiau nei tradicija. Vėliau pradėta rengti ir Baltijos šalių taurė (tuo metu vadinta Pabaltijo taure), konkursas „Baltijos gintarėliai“, skirtas moksleiviams, „Auksinės kopos“ ir daugelis kitų.
„Gintarinės poros-71“ finalininkai ir prizininkai.
M. Ogajaus nuotr.
Gal ne kiekvienas vyresnės kartos sporto mėgėjas prisimintų kiekvieną konkursą ar kolektyvą, tačiau legendinės poros išlikusios dažno atmintyje. Neretai patys už save kalba ir titulai – pavyzdžiui, Jūratė ir Česlovas Norvaišos daugybę metų buvo ne tik Lietuvos, bet ir SSRS pirmoji pora ir tapo pirmąja profesionalia pora Lietuvoje. Ką jau kalbėti apie 11 kartų laimėtą Lietuvos čempionų titulą, kurį ilgainiui iš jų perėmė Dalia ir Vidutis Kamaičiai (šešiskart Lietuvos ir dukart socialistinių šalių standartinių šokių čempionai). Nėra, kas nebūtų girdėjęs apie Skaistutę ir Romaldą Idzelevičius, aštuonerius metus šokusius ir SSRS rinktinės gretose...
Dalia ir Vidutis Kamaičiai.
LSŠF archyvas
Dar vienas lūžis, kurį galima vadinti esminiu – 1988-ieji. Šiais metais šokių mokytojai savo susirinkime nutarė, jog šokiai jau tapo sportu. Taip buvo nuspręsta įkurti visus Lietuvos šokėjus vienijančią organizaciją, be to, gimė sportinių šokių sąvoka, pakeitusi pramoginius šokius (beje, tais pačiais 1988-aisiais buvo įkurta SSRS pramoginių šokių asociacija, kurios pirmuoju prezidentu išrinktas Č. Norvaiša). Žodis virto kūnu 1989 m. vasario 18 dieną – įkurta Lietuvos sportinių šokių federacija (LSŠF, pirmasis prezidentas – V. Kamaitis). Tarptautinis pripažinimas atėjo po pustrečių metų, kai 1991 m. rugsėjo 28 d. LSŠF buvo oficialiai pripažinta ir priimta į Tarptautinės sportinių šokių federacijos (WDSF) narius.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, pirmuosius tarptautinius laimėjimus iškovojo Lotynų Amerikos sportinių šokių ansamblis, ilgainiui virsiantis tiesiog legenda – „Žuvėdra“. Treniruojami S. ir R. Idzelevičių, klaipėdiečiai 1994 m. parvežė bronzos medalius iš Vokietijoje vykusio pasaulio čempionato. Verta pažymėti, jog kelerius metus iki tol „Žuvėdra“ vis likdavo pasaulio čempionato garbės pakylos papėdėje. Anot S. Idzelevičienės, iki pirmojo medalio „Žuvėdra“ lipo septynerius metus. Tačiau galiausiai užskridusi ant pasaulio čempionatų apdovanojimų pakylos, „Žuvėdra“ nuo jos nebenuskrido kone du dešimtmečius. 1995 m. pakartojusi tokį patį bronzinį pasiekimą, 1996 m. „Žuvėdra“ pasidabino sidabru, tai padarydama ne kur kitur, o Vilniuje – čia vyko pirmasis pasaulio Lotynų Amerikos šokių ansamblių čempionatas. Galiausiai dar po trejų metų, vėl Lietuvoje, iškovotas ir pirmasis pasaulio auksas. Nuo tada ir pasipylė... Viso „Žuvėdra“ vien pasaulio čempionatuose iškovojo 7 aukso, tiek pat sidabro ir 5 bronzos medalius. Tuo pat metu Europos čempionatų statistika – dar turtingesnė: 9 aukso, vėlgi tiek pat sidabro ir vienas bronzos medalis. 7 iš visų 38 medalių laimėti gimtinėje – Lietuvoje.
„Žuvėdra“ – Europos čempionė. 1999 m.
Lietuvos sporto enciklopedijos archyvo nuotr.
1996-aisiais, kai lietuviai pirmą kartą džiaugėsi Lotynų Amerikos šokių ansamblių pasaulio čempionatu Vilniuje, mūsų šalį pasiekė ir pirmieji porų tarptautiniai prizai ir trofėjai. Europos sportinių šokių taurę į Lietuvą parvežė „Sūkurio“ pora Artūras Narbutas ir Sandra Čeikytė (treneriai J. ir Č. Norvaišos), o pasaulio jaunių čempionate bronza suspindo Arūnas Bižokas ir Edita Daniūtė (taip pat „Sūkurys“ bei J. ir Č. Norvaišos). Ilgainiui ši pora taps viena turtingiausių Lietuvoje – kartu šešiolika metų „Sūkuryje“ sukęsi E. Daniūtė ir A. Bižokas per tą laiką į savo kraitį įsidėjo Europos ir pasaulio čempionų titulus (taip pat kartu sudėjus – keturis sidabro ir šešis bronzos medalius), Europos ir pasaulio taures bei 11 Lietuvos čempionato aukso medalių. E. Daniūtei nepakako ir tiek laimėjimų – perėjusi į profesionalus, vilnietė poroje su Italijos šokėju Mirko Gozzoli dukart tapo pasaulio profesionalų standartinių šokių čempione bei pridėjo Senojo žemyno titulą.
Edita Daniūtė ir Arūnas Bižokas.
E. Daniūtės asmeninio archyvo nuotr.
Tarp tituluočiausių Lietuvos sportinių šokių porų neįmanoma nepaminėti Donato Vėželio ir Linos Chatkevičiūtės-Vėželienės. 2018 metais pranešus apie karjeros pabaigą, kartu ant parketo prakaitą liejus 22 metus, trofėjų lentyna galėjo lūžti nuo medalių ir taurių gausos. 1998 m. nuskynę pasaulio jaunimo čempionų titulus, D. Vėželis ir L. Chatkevičiūtė per ilgą ir šlovingą karjerą susirinko kone viską, kas įmanoma – Europos čempionatą, pasaulio taurę, „Grand Prix“ varžybas, iš Europos Sąjungos, Senojo žemyno ir pasaulio pirmenybių parvežė per 20 medalių. Vienintelis kartesnis prieskonis – pasaulio profesionalų titulo stoka. D. Vėželis ir L. Chatkevičiūtė sidabro medalius iškovojo net 4 kartus, tačiau to vienintelio, paskutinio titulo taip ir pritrūko. Kartais pritrūkdavo sėkmės, kartais greičiausiai ir kiek kitokio teisėjavimo. Nepaisant to, karjera – daugiau nei įspūdinga.
Donatas Vėželis ir Lina Chatkevičiūtė-Vėželienė.
Iš Dalios Petronėlės Marcišauskienės knygos „Sportiniai šokiai Lietuvoje“
Ko nepavyko padaryti vieniems, padarė kiti. Triskart pasaulio čempionatais tapę tarp mėgėjų (pirmą kartą – 2019-aisiais), 2024 metais tokį patį titulą jau profesionalų lygoje nuskynė Evaldas Sodeika ir Ieva Žukauskaitė-Sodeikienė („Kaspinas“). Vieneriais metais atgal Lietuvos sportinių šokių federacija galėjo didžiuotis išskirtiniu pasiekimu – lietuvių poros pirmą kartą tais pačiais metais tapo pasaulio čempionais ir tarp mėgėjų (E. Sodeika ir I. Žukauskaitė-Sodeikienė, „Kaspinas“), ir tarp profesionalų (Vaidotas Lacitis ir Veronika Golodneva, „Dileksa“ ir E. Daniūtės šokių studija). Medaliais įvairaus rango tarptautinėse varžybose blizgėjo arba netoli to buvo ir kitos Lietuvos poros. Užtenka atsigręžti vien į praėjusius metus. Pakaks aprašyti vos dvi poras: Kristupas Mlinskas ir Liepa Rudnickaitė tapo U21 10 šokių pasaulio čempionais, o Pijus Palskys ir Anna Berzina U21 standartinių šokių kategorijoje pasižymėjo Europos čempionato sidabru. O kur dar Edgaras ir Indrė Baltaragiai, Simonas Seikauskas ir Liucija Norušaitė, Tomas Rimkus ir Nerija Surblytė-Rimkienė bei kitos poros?
Evaldas ir Ieva Sodeikos.
Helmuto Hanseno nuotr.
Šiame tekste paminėjome toli gražu ne visas sportinių šokių istorijas ar tuo labiau ne visas tituluotąsias poras. Liko daugybė neaprašytų įvykių. Tačiau su jais galima susipažinti Lietuvos sporto muziejaus parengtoje parodoje „Lietuvos sportinių šokių raida“, kuri buvo atidaryta prieš mėnesį, praėjusių metų gruodžio 5 dieną. Kviečiame apsilankyti ir pajausti šio nuostabaus šokio dvasią iš arti!
Straipsnį parengė Lietuvos sporto muziejaus muziejininkas Alvydas Žukauskas
