Pasakojimas prisimenant Lietuvos moterų krepšininkių bronzinę pergalę Eurolygos turnyre 2005 metais
Prieš 20 metų įvyko iki šiol didžiausias pasiekimas per Lietuvos moterų klubinio krepšinio istoriją.
2005 m. balandžio 24 d. Vilniaus „Lietuvos telekomo“ krepšininkės moterų Eurolygos mažajame finale 68:60 įveikė varžoves iš Vengrijos, Pėčo „MiZo PVSK“ komandą ir tapo prestižiškiausio Europos klubinio turnyro bronzos medalių laimėtojomis!
Šios progos užmiršti ar nepaminėti yra tiesiog neįmanoma. Pristatome jums išsamų pasakojimą apie šį legendinį, bronzinį Lietuvos krepšininkių žygį Eurolygoje.
Moterų Eurolygos varžybose „Lietuvos telekomas“ debiutavo 2000/01 m. sezone. Iki tol europinėse batalijose Vilniaus komanda keturiskart dalyvavo Lilianos Ronchetti taurės varžybose, kur geriausiu rezultatu tapo 2000 m. pasiektas ketvirtfinalio etapas. Realu, jog šį etapą „Lietuvos telekomas“ būtų pasiekęs dar 1993-iaisiais, tačiau tuomet tam sutrukdė kuriozas. Priešpaskutinėse grupės rungtynėse sostinės krepšininkėms buvo būtina įveikti Parmos „Basket“ ekipą, kas būtų iš esmės garantavę vietą ketvirtfinalyje. Šios akistatos metu ilgą laiką atrodė, jog Vilniaus komanda tikrai iškovos lemiamą pergalę – rungtynėms persiritus į antrąją pusę „Lietuvos telekomas“ pirmavo 17 taškų persvara. Tačiau tada paaiškėjo, jog savos sienos padeda anaiptol ne visuomet. Tuometinio Vilniaus pedagoginio universiteto sporto salės stogas neatlaikė žiemos išbandymų ir pro salės lubas ėmė sunktis bei ant parketo lašėti vanduo. Slidžioje aikštėje traumų tikimybė išauga dešimtis kartų, todėl Vilniaus ir Parmos komandų dvikovoje dirbę teisėjai priėmė sprendimą nutraukti rungtynes. Jos buvo peržaistos jau kitą dieną kitoje sostinės salėje, tačiau dar kartą persvaros susikrauti „Lietuvos telekomui“ nepavyko – Italijos krepšininkės nugalėjo 78:70 ir lietuvėms užtrenkė duris į atkrintamąsias varžybas.
Europinėse batalijose, Lilianos Ronchetti taurėje debiutavęs „Lietuvos telekomas“.
Laikraščio „Krepšinis? Krepšinis. Krepšinis!“ nuotr. 1993 m.
Persikėlęs į pajėgiausią Senojo žemyno moterų klubinį turnyrą „Lietuvos telekomas“ jau pirmajame sezone pateko į aštuntfinalį. Tiesa, nepatekti apskritai nebuvo įmanoma – to sezono moterų Eurolygoje žaidė 16 klubų, todėl jiems visiems aštuntfinalio etapas buvo garantuotas. Tris pergales sezono metu iškovojusios Algirdo Budėno auklėtinės aštuntfinalyje garbingai grūmėsi su Brno „Gambrinus“ ekipa, vėliau patekusia ir į finalinio ketverto varžybas – nors serija ir buvo pralaimėta 0:2, pademonstruotas kovingumas vilniečių gerbėjų nepaliko abejingų. Kiti sezonai „Lietuvos telekomui“ sekėsi sudėtingiau. Moterų Eurolygoje pasikeitus varžybų vykdymo sistemai (įvestos dvi grupės po 8 komandas bei panaikintas aštuntfinalis – atkrintamosios varžybos pradėtos nuo ketvirtfinalio) pakilo ir konkurencija, ir tokiu būdu sostinės krepšininkės į atkrintamąsias varžybas neįstengė prasibrauti tris sezonus paeiliui.
Taip baigėsi pirmasis „Lietuvos telekomo“ sezonas moterų Eurolygoje.
„Sportas“, Nr. 25 (2001), p. 1
Vis dėlto tarpsezonis 2004-aisiais parodė – penktajam bandymui moterų Eurolygoje „Lietuvos telekomas“ nusiteikęs rimtai. Pirmąją bombą, kaip vėliau paaiškėjo, Vilniaus komanda susprogdino liepos 8 dieną. Tą dieną kukliame pranešime spaudai buvo pranešta, jog sostinės ekipą papildė dvi amerikietės, rungtyniaujančios moterų NBA (WNBA), Konektikuto „Sun“ komandoje. Tos žaidėjos – Jennifer Derevjanik ir Katie Douglas. Jei Jennifer krepšinio aistruoliams įsiminė kiek mažiau, nepaisant savo pasiaukojimo darbo gynyboje ir tvirtos pagalbos sostinės komandai, tai Katie iki šios dienos tebėra laikoma visų laikų geriausia legioniere, kada nors žaidusia Lietuvoje. Trys sezonai su „Lietuvos telekomo“ marškinėliais K. Douglas pavertė tikra legenda, kuri buvo vertinama ir tuo metu, ir prabėgus 20 metų. Kaip Lietuva pamilo šią amerikietę, taip ir ji pamilo Lietuvą – ne kartą puolėja atsisakė didesnių pinigų kituose užsienio klubuose, jog galėtų tęsti pradėtą darbą su „Lietuvos telekomu“, o 2006-aisiais K. Douglas pateikė prašymą gauti Lietuvos pilietybę išimties tvarka, jog su mūsų šalies rinktine galėtų dalyvauti pasaulio čempionate. Į legionierės „įpilietinimo“ akciją įsitraukė ne tik krepšinio bendruomenė, tačiau remdamasis Pilietybės įstatymu ir Pilietybės reikalų komisijos rekomendacijomis, prezidentas Valdas Adamkus, nors ir apgailestaudamas, atmetė K. Douglas prašymą. Kaip vėliau savo autobiografinėje knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ prisiminė pats šalies vadovas: „Žinau, kad tai sukels sprogusios bombos įspūdį. Ypač nusivils sportininkų bendruomenė. Aš ir pats norėčiau matyti K. Douglas žaidžiančią Lietuvos rinktinėje. Bet, užgniaužęs savo jausmus, privalau griežtai laikytis įstatymo raidės. <...> Todėl teliko atmesti jos prašymą ir sugerti visą pasipiktinusių krepšinio gerbėjų pyktį.“
Tuo metu dar nežinojome, kad viena iš šių legionierių taps visų laikų geriausia užsienio krepšininke Lietuvoje.
„Lietuvos telekomo“ internetinės svetainės nuotr.
Be legionierių dueto, Vilniaus komandoje susibūrė net aštuonios Lietuvos rinktinės žaidėjos – būtent taip komandos komplektavimo niuansai buvo apibrėžti oficialiame komandos pristatyme, vykusiame „Helios“ naktiniame klube. Tarp jų – ir trys 1997 m. Europos čempionės. Viena iš jų, Irena Baranauskaitė (dab. Vizbarienė) Lietuvoje rungtyniavo ir ankstesniame sezone, o kitos į „Lietuvos telekomą“ grįžo po ilgesnės pertraukos. Įskaitant vieno sezono pertrauką, daugiau nei dešimtmetį Vengrijoje praleidusi Jolanta Vilutytė sustiprino priekinę liniją, o kitą Europos čempionę Lietuvos krepšinio gerbėjai žinos ir po šimto metų – į aikštelę Lietuvoje grįžo Jurgita Štreimikytė-Virbickienė. Be jau žinomo penketuko, komandoje Eurolygos varžyboms liko kovingoji Sandra Valužytė (dab. Linkevičienė), įžaidėja ir snaiperė Rima Valentienė, veržlioji Aušra Bimbaitė, jaunimo frontą laikė dvi Eglės – Šulčiūtė ir Žygelytė. Komanda taip pat pasipildė devyniolikmete gynėja Laura Puplauskaite, o dar vienas papildymas į Vilnių atvyko jau įsibėgėjus sezonui – prie „Lietuvos telekomo“ prisijungė vidurio puolėja iš Latvijos Ieva Kubliņa. Komandos trenerių štabas jau ne pirmą sezoną liko tas pats – vyr. trenerio pareigas užėmė Algirdas Paulauskas, o jo asistentu darbavosi Alfredas Vainauskas.
„Lietuvos telekomo“ vyr. treneris Algirdas Paulauskas.
Mindaugo Kulbio nuotr.
„Lietuvos telekomo“ strategas A. Paulauskas pristatyme teigė – dabartinės sudėties komanda pajėgi nugalėti net stipriausias varžoves. Geresnio testo šiems žodžiams nei pirmoji dvikova naujajame 2004/05 m. moterų Eurolygos sezone sugalvoti tiesiog neįmanoma – į Vilnių atvyko praėjusių metų čempionės Valansjeno USVO krepšininkės. Būtent ši dvikova parodė, jog skambiai apie savo komandos potencialą prabilęs treneris buvo visiškai teisus. Nors „Lietuvos telekomui“ ir trūko draugiškų rungtynių, ne iki galo prie aplinkos dar buvo pripratusios ir legionierės (WNBA sezonas, kuriame K. Douglas ir J. Derevjanik atstovauta Konektikuto „Sun“ nukeliavo iki pat finalo, baigėsi spalio viduryje, o moterų Eurolygos sezonas startavo jau lapkričio 3-iąją), viskas prasidėjo skambia pergale – vilnietės Eurolygos čempiones nugalėjo 59:50. Be to, jau tada galėjo toptelėti mintis, kokį perlą šį tarpsezonį pavyko aptikti „Lietuvos telekomo“ vadovams – K. Douglas Vilniaus publikai prisistatė pelnydama 25 taškus.
Nuo pirmųjų rungtynių lyderės vaidmens ėmėsi Katie Douglas.
Mindaugo Kulbio nuotr.
Pakylėtos tokios sėkmės sezono atidaryme, „Lietuvos telekomo“ krepšininkės ant menčių guldė vienas varžoves po kitų ir po keturių sužaistų rungtynių nepatyrusios nė vieno pralaimėjimo puikavosi pirmojoje A grupės vietoje (Eurolygai išsiplėtus iki 21 komandos, turnyro formatas buvo pakeistas ir komandos išskirstytos į tris grupes po 7 ekipas). Vėliau sekė kluptelėjimas prieš Brno „Gambrinus“ ekipą, tačiau jį iškart pakeitė pergalė prieš Krokuvos „TS Wisła Can-Pack“ krepšininkes, o prieš pat 2004-ųjų Kalėdas lietuvės įteikė nuostabią dovaną savo gerbėjams. Nors net „Lietuvos ryto“ dienraštis, pristatydamas rungtynes su jau minėtomis USVO krepšininkėmis, tėškė antraštę „Į mačą Prancūzijoje – be didesnio optimizmo“, vilnietės ir antrą kartą palaužė Eurolygos čempiones, po pratęsimo išplėšusios pergalę 87:83. Už tokį švenčių praskaidrinimą anaiptol skolingi neliko ir „Lietuvos telekomo“ sirgaliai bei vadovai – parskridusios į Vilniaus oro uostą Lietuvos krepšininkės buvo sutiktos su orkestru ir susirinkusiu būriu komandos gerbėjų, nors tai ir buvo vėlyvas ketvirtadienio vakaras. O juk, regis, įvyko tiesiog eilinis reguliariojo sezono mačas!
Savo prasiveržimais ir kovingumu gerbėjų simpatijas užkariavusi Sandra Valužytė (dab. Linkevičienė).
Mindaugo Kulbio nuotr.
Reikia dar vieno pavyzdžio, kokia komanda buvo šis „Lietuvos telekomas“? Jau minėjome kluptelėjimą prieš „Gambrinus“ ekipą. Tas kluptelėjimas iš tiesų buvo gana skaudus – vilnietės Brno krepšininkėms pirmame rate pralaimėjo dideliu skirtumu (56:80). Užtat namuose čekėms lietuvės sugebėjo atsirevanšuoti 54:50! Kone pusę komandos taškų surinko K. Douglas, žaidusi be keitimų. Vidutiniškai sezono metu ji aikštelėje praleisdavo daugiau nei po 37 minutes. Jėgų pridėti tiek jai, tiek ir kitoms krepšininkėms, ypač namų rungtynėse, galėjo ištikimiausi „Lietuvos telekomo“ gerbėjai. Senojoje „Lietuvos ryto“ arenoje Olimpiečių gatvėje žiūrovų skaičius visada buvo keturženklis, o grupelė sirgalių, apsiginklavę būgnais, lentelėmis bei garsiais balsais, nuolatos ragindavo savo komandą veržtis pirmyn. O žiūrovų arenoje tik daugės.
Ištikimiausi „Lietuvos telekomo“ sirgaliai.
Irmanto Gelūno nuotr.
Pasibaigus reguliariajam sezonui A grupėje Lietuvos krepšininkės užėmė antrąją vietą ir užtikrintai pateko į aštuntfinalį. Tačiau, be abejo, šis „Lietuvos telekomas“ – jau ne tas, kuriam užtektų tiesiog patekti į atkrintamąsias varžybas. Būtent prieš prasidedant šiam etapui Vilniaus ekipą dar papildė minėtoji latvė I. Kubliņa, gerokai sustiprindama vidurio puolėjų grandį. Taip į aštuntfinalio seriją su Namuro „Dexia“ (Belgija) klubu „Lietuvos telekomas“ žengė kaip favoritas ir pateisino savo vardą, laimėdamas 2:0 (80:70 namuose ir 71:67 išvykoje).
Pirmosiose aštuntfinalio rungtynes belges labiausiai skriaudė Rima Valentienė, antrosiose – Katie Douglas.
Mindaugo Kulbio nuotr.
Iki finalo ketverto – du žingsniai ir vienas varžovas. Tarsi ir neatrodo daug, tačiau ir priešininkės – neeilinės. Ketvirtfinalyje Vilniaus komandai teko susiremti su Maskvos „Dinamo“ kolektyvu. Tai, kokio stiprumo yra ši komanda, puikiai parodo faktas, jog namuose maskvietės per visą Eurolygos sezoną nebuvo pralaimėjusios nė karto. Laimei, „Lietuvos telekomas“ grupės etape užėmė aukštesnę vietą, todėl turėjo aikštės pranašumą: jei serijoje iki dviejų pergalių rezultatas taptų lygus, lemiamos rungtynės būtų žaidžiamos Vilniuje. Vis dėlto po pirmosios dvikovos atrodė, jog svajonė gali išslysti iš rankų. Lemiamais momentais nesugebėjusios susirinkti atšokusių kamuolių ir praleidusios per daug lengvų taškų, sostinės krepšininkės pirmąsias rungtynes namuose pralaimėjo 73:77 ir atsidūrė ties iškritimo riba. Atrodė, prireiks stebuklo, norint laimėti ten, kur to padaryti dar nepasisekė niekam. Ir stebuklas įvyko! „Lietuvos telekomas“ Maskvoje ne šiaip pasiekė revanšą, bet tiesiog sutalžė dinamietes (88:67) bei išplėšė lemiamas rungtynes. Po rungtynių J. Štreimikytė teigė, jog žaidimas buvo kone idealus, vilniečių vairininkas A. Paulauskas šį mačą pavadino bene geriausiu per visą „Lietuvos telekomo“ istoriją, o „Dinamo“ vyr. trenerio Armando Kraulinio asistentu dirbęs Rolandas Petronis buvo dar tiesesnis: „Iš mūsų padarė faršą.“ Vien K. Douglas tada susirinko 23 taškus, 9 atkovotus ir 7 perimtus kamuolius bei 8 rezultatyvius perdavimus.
Jelenos Baranovos ir Jurgitos Štreimikytės dvikova.
Mindaugo Kulbio nuotr.
To, kas darėsi lemiamose rungtynėse, salėje buvę žiūrovai, žaidėjos ir oficialūs asmenys turbūt nepamirš niekada. Matydami didžiulį susidomėjimą, jau po rungtynių Maskvoje „Lietuvos telekomo“ atstovai paskelbė, jog pirmą kartą į rungtynes reikės pirkti bilietus – galimybė šį mačą stebėti gyvai buvo įkainota 7 litais. Tiesa, moksleiviams ir studentams įėjimas ir toliau buvo nemokamas: jiems tereikėjo arenos kasoje atsiimti kvietimus. Visgi prieš išmetant ginčo kamuolį „Lietuvos ryto“ arena tiesiog braškėjo pro siūles. Oficialiai rungtynes stebėjo 3500 žiūrovų – būtent tiek, kokia ir buvo maksimali salės talpa, tačiau neoficialiai sirgalių susirinko neabejotinai daugiau. Dalis žiūrovų rungtynes turėjo stebėti susėdę ant laiptų, nes sėdimų vietų tiesiog neliko. Kaip vėliau prisiminė A. Paulauskas, krepšininkės buvo tiesiog apakusios nuo savo publikos – niekada iki tol moterų krepšinyje nebuvo tokio lygio atmosferos.
Padėka savo sirgaliams po paskutinių ketvirtfinalio rungtynių.
Mindaugo Kulbio nuotr.
Emocijoms lipant per kraštus atrodė, jog gali tekti areną palikti nuleistomis galvomis – „Dinamo“ persvara trečiojo kėlinio pabaigoje pasiekė 10 taškų (51:41), o ir ketvirtajam kėliniui artėjant pusiaukelės link priekyje buvo viešnios – lietuvės atsiliko 51:57. Tačiau per likusias šešias minutes „Dinamo“ daugiau nepelnė nė vieno taško iš žaidimo! „Lietuvos telekomas“ pamažu ėmė artintis – tritaškį pataikė I. Baranauskaitė, dvi baudas pridėjo J. Derevjanik, ir deficitas jau tik minimalus. Nors tuo metu už asmenines pražangas aikštelę jau buvo palikusios S. Valužytė ir ta pat I. Baranauskaitė, lietuvės vis tiek nepasidavė, kol R. Valentienės tritaškis metimas išvedė „Lietuvos telekomą“ į priekį – 59:57. O tada tai, kodėl viena yra visų laikų geriausia Lietuvos krepšininkė, o kita – geriausia visų laikų legionierė, pademonstravo J. Štreimikytė ir K. Douglas. 59:59 ir pusantros minutės – metas jauduliui ir jo paveiktiems sprendimams? Tik ne joms. J. Štreimikytės du taškai su pražanga, analogiškas K. Douglas nuopelnas, dar nesportinė pražanga varžovėms, K. Douglas du taiklūs baudos metimai, ir 67:60. Kelialapis į finalo ketvertą – „Lietuvos telekomui“! Triumfuojančios krepšininkės ir jų treneriai dar ilgai neskubėjo palikti aikštės, ką jau kalbėti apie žiūrovus, kurie nesiskirstė ir atsistoję plojimais bei pergalingais šūksniais išlydėjo mūsiškes į Eurolygos pusfinalį.
„Lietuvos telekomo“ krepšininkių pergalės šokis po paskutinių ketvirtfinalio rungtynių.
Mindaugo Kulbio nuotr.
Visos komandos, gavusios bilietus į finalo ketvertą, ėmėsi žygių pasiekti, jog svarbiausios moterų Eurolygos kovos vyktų jų mieste. Ne išimtis buvo ir „Lietuvos telekomas“, savo rankose turėjęs stiprius kozirius – audringus ir gausiai susirenkančius sirgalius, stiprią komandą, sostinę Vilnių su puikia infrastruktūra ir vos prieš pusmetį duris atvėrusia tuometine „Siemens“ arena. Vis dėlto balandžio 22-24 dienomis suplanuoto finalo ketverto rengėjais FIBA pasirinko Rusijos glūdumoje buvusį Samaros miestą, kuriame rungtyniavo VBM-SGAU ekipa. Puse lūpų ir tada, ir dabar kalbama, jog pagrindinis tokio FIBA sprendimo leitmotyvas – pinigai: esą Samaros klubas už teisę organizuoti finalo ketvertą pasiūlė daugiau, nei Vilnius ir Brno kartu sudėjus (skirtingi šaltiniai nurodo sumas nuo 600 tūkst. iki milijono eurų). Pačiame finalo ketverte dirbę žurnalistai juokavo, jog greičiausiai pasiūlyta suma buvo tokia, jog paskui reklamai nebeliko pinigų. Išties apie vyksiančias svarbiausias moterų Eurolygos kovas Samaroje skelbė tik vienas kitas plakatas ant apgriuvusių pastatų ar sienų, virtusių savotiškomis skelbimų lentomis. Beje, čia dominavo skelbimai apie šeštadieninę pavasario talką. Ką jau kalbėti apie pačią areną: oficialiai ji talpino 3000 žiūrovų, kas buvo minimalus reikalavimas tokio rango varžyboms, tačiau žurnalistų skaičiavimais, arenoje buvo tik apie du tūkstančius vietų. „Lietuvos telekomo“ atstovai suskaičiavo dar tiksliau: 1700 vietų. Visgi sprendimas priimtas, ir dvi svarbiausias sezono rungtynes Vilniaus komanda turėjo žaisti už gerokai daugiau nei tūkstančio kilometrų nuo namų.
Vilnietės – pasirengusios!
„Lietuvos rytas“, Nr. 92 (2005).
Lyg to būtų maža, rusai Lietuvos atstovėms pagalius į ratus pradėjo kaišioti nė neišskridus į Samarą. Be jokių papildomų komentarų ar motyvų Rusijos viza nebuvo išduota „Lietuvos telekomo“ sporto klubo valdybos pirmininkui Valdui Kaminskui. Jam buvo grąžintas pasas su prilipintu užrašu „V vize otkazano!“ (liet. „Viza neišduodama!“), pažymėtu net šauktuku. Sužinoję apie šį nesuprantamą sprendimą, situaciją stengėsi išspręsti ir „FIBA Europe“ atstovai, finalo ketverto išvakarėse savais kanalais V. Kaminskui padėti bandė net Samaros srities gubernatorius Konstantinas Titovas, tačiau net ir tokios jungtinės pajėgos nepakeitė rusų pozicijos ir „Lietuvos telekomo“ valdybos pirmininkas finalo ketverto kovas galėjo stebėti tik per Lietuvos televiziją, tiesiogiai iš Samaros su Gintarės Grikštaitės komentavimu transliavusią abu Vilniaus komandos mačus.
Vienu esminių sezono pergalių kalvių buvo Rimos Valentienės tolimi metimai.
Mindaugo Kulbio nuotr.
Pusfinalio varžovėmis Lietuvos merginoms tapo būtent šeimininkės, VBM-SGAU krepšininkės, iki tol per visą moterų Eurolygos sezoną nepralaimėjusios nė karto. Tiesa, pamename, jog ir Maskvos „Dinamo“, kurį vilnietės įveikė ketvirtfinalyje, nė karto nebuvo suklupusios namie iki to momento, kol pas jas atvažiavo „Lietuvos telekomas“, ar ne? Optimizmą kėlė ir tai, jog ne vieną sezoną paeiliui šeimininkėms nepavykdavo triumfuoti Eurolygoje. Vyr. treneris A. Paulauskas ir „Lietuvos telekomo“ generalinis direktorius Arvydas Tamašauskas surado ir dar daugiau pozityvių faktų: į Samarą mūsiškes skraidino tas pats mažas, 32 žmones talpinantis „Amber Air“ oro linijų lėktuvas, su kuriuo lietuvės nuvyko į Maskvą ir įkrėtė į kailį dinamietėms. Beje, ir išskristi nebuvo taip paprasta – tomis dienomis Vilniuje vyko neformalus NATO valstybių užsienio reikalų ministrų susitikimas. Nuo pat „Lietuvos telekomo“ sporto klubo iki oro uosto krepšininkes lydėjo policijos automobilis su įjungtais švyturėliais, o ir susėdus į lėktuvą teko kiek lukterėti. Visgi pačią Samarą pavyko pasiekti be papildomų nuotykių.
Finalo ketvertas prasideda! Dėl kamuolio kovoja Jurgita Štreimikytė ir Marija Stepanova.
FIBA Europe nuotr.
Samaros krepšininkės buvo pusfinalio rungtynių favoritėmis – tuo neabejojo nė vienas krepšinio ekspertas. Daug didesnis biudžetas, žvaigždžių perpildyta sudėtis ir vienintelis tikslas – pergalė Eurolygoje. Kaip prieš rungtynes pastebėjo „Lietuvos telekomo“ strategas A. Paulauskas, būtent tai varžovėms gali pakišti koją – jas slėgs didžiulė įtampa ir atsakomybė, o pralaimėjimas prilygtų tragedijai. Deja, sėkmingiau rungtynėse startavo būtent oponentės, o į įtampos spąstus pateko vilnietės. Per pirmąją rungtynių dalį lietuvės surinko tik 22 taškus ir į rūbinę buvo priverstos išsinešti 13 taškų deficitą – 22:35. Tačiau „Lietuvos telekomas“ po pertraukos į aikštę žengė jau visai kitoks. Įspūdingas I. Baranauskaitės, K. Douglas ir J. Štreimikytės užkurtas spurtas 9:0 ir visa kova dar priešakyje – 31:35! Gaila, tačiau dar labiau priartėti mūsiškėms nepavyko, maža to, rezultatui esant 37:45 medikų pagalbos prireikė ir K. Douglas, kuo pasinaudojusios šeimininkės nurūko į priekį, ketvirtojo kėlinio pradžioje susikurdamos ir 13 taškų pranašumą (51:38). Keletas bandymų priartėti buvo nesėkmingi, ir durys į Eurolygos finalą užsivėrė – patirtas pralaimėjimas 58:66. Pagrindine nesėkmės priežastimi A. Paulauskas ir J. Štreimikytė įvardijo tai, kas buvo matoma rungtynių pradžioje – kamuolys lyg užkeiktas tiesiog nekrito į krepšį. Tiesa, „FIBA Europe“ sporto direktorius Kosta Iljevas paminėjo, jog taiklumą galėjo sumažinti nauji kamuoliai, kurie Samarą iš FIBA pasiekė likus savaitei iki finalo ketverto – esą jie dar nespėjo apsitrinti ir labiau slysta sukaitusiuose delnuose. Jam netiesiogiai pritarė ir A. Tamašauskas, paminėjęs, jog nepamena rungtynių, kai net 7 metimai skrietų pro šalį nė nepalietę lanko, tiesa, tuo pat metu pastebėjęs, jog varžovių gretose taip baigėsi tik du bandymai.
Katie Douglas bando įveikti Svetlanos Abrosimovos gynybą.
FIBA Europe nuotr.
Balandžio 23-ioji diena buvo skirta poilsiui ir jėgų atgavimui prieš mažąjį finalą. „Lietuvos telekomas“ nesnaudė ir šiuo metu – klubas dar nesibaigus finalo ketvertui paskelbė, jog pavyko išsaugoti visą ekipos branduolį ir kitam sezonui. Vienintelė Jolanta Vilutytė, 1997 m. Europos čempionė apsisprendė baigti karjerą (tiesa, dar ne vienerius metus po to ji vilkėjo Kauno „Laisvės“ komandos marškinėlius), o visos kitos krepšininkės pratęsė kontraktus ir kitam sezonui. Taip buvo padėti pamatai jau kito sezono Eurolygai nė nepasibaigus lemiamoms aprašomojo sezono kovoms. Beje, ir 2006-aisiais „Lietuvos telekomas“ pateko į moterų Eurolygos finalo ketvertą, tačiau, deja, liko apdovanojimų pakylos papėdėje, pusfinalyje apmaudžiai 63:65 nusileidęs tai pačiai Samaros ekipai, o kovoje dėl trečios vietos 62:77 pralaimėjęs Valansjeno USVO komandai. Tačiau bet kuriuo atveju, du Eurolygos finalo ketvertai iš eilės Lietuvos komandai yra daugiau nei fantastiškas pasiekimas.
Per savo karjerą Jurgita Štreimikytė žaidė ne viename Eurolygos finalo ketverte, o 2009 m. galiausiai tapo ir čempione.
FIBA Europe nuotr.
Grįžtant į dieną prieš 20 metų, kelią link bronzos mėgino pastoti Pėčo „MiZo PVSK“ krepšininkės. Mačo pradžioje atrodė, jog vėl kartojasi pusfinalio scenarijus – lietuvėms niekaip nesisekė pralaužti ledų atakuojant krepšį, o vengrės nieko nelaukdamos skuodė pirmyn ir nė neįpusėjus pirmajam kėliniui jau turėjo dviženklę persvarą (16:4), kurią vėliau dar padidino (24:10). Tačiau ar kada nors girdėjote, jog ši „Lietuvos telekomo“ komanda nuleistų rankas ar pasiduotų anksčiau laiko? Nieko panašaus – vilniečių spurtas 10:0, kurį dviem tritaškiais metimais pakurstė Rima Valentienė, ir jau tik 20:24! Iki ilgosios pertraukos lietuvės priartėjo dar labiau, tačiau į priekį išsiveržti neįstengė, o Vengrijos atstovės dar sulig antrojo kėlinio pabaigos sirena įskraidino tritaškį iš aštuonių metrų – 27:34.
Lietuvos spauda triumfuoja: „Lietuvos telekomui“ – Eurolygos bronza!
„Respublikos“ (Nr. 94) ir „Lietuvos ryto“ (Nr. 94) iškarpos
A. Paulauskas po rungtynių kalbėjo – jau antrojo ketvirčio pabaigoje pajutome, jog galime žaisti. Trečiajame kėlinyje atsirado viltis, po to – ir tikėjimas sėkme. Iš tiesų trečiasis ketvirtis vėl buvo sėkmingas „Lietuvos telekomui“, tačiau šįkart mastelis buvo tiesiog nesulyginamas. Į vilniečių aikštės gynybos gniaužtus įstrigusios Pėčo krepšininkės jau nerasdavo kelių krepšio link, o pačios lietuvės, raginamos keliasdešimt į tolimąją Samarą atvykusių sirgalių (kurie pusfinalio mače su Samaros krepšininkėmis turėjo konkuruoti ne tik su vietos publika, bet ir su garsą sustiprinančiu įrašu, leistu per garsiakalbius), surengė spurtą 12:2 ir nė neprasidėjus lemiamai dešimčiai minučių jau buvo priekyje – 45:42! Nesutriko lietuvės ir lemiamais rungtynių momentais. Ketvirtąjį kėlinį perimtu kamuoliu ir dviem taškais pradėjo Sandra Valužytė, savo darbelius tęsė ir gyva legenda tapsianti K. Douglas, J. Štreimikytė, vėliau pripažinta naudingiausia mažojo finalo žaidėja, iš vidutinio nuotolio puikiai pataikė I. Baranauskaitė ir I. Kubliņa, savo pridėjo ir kitos žaidėjos, ir taip vis artėjant finalinei sirenai „Lietuvos telekomas“ ėmė pirmauti dviženkle persvara. Likus trims minutėms „MiZo PVSK“ dar priartėjo iki keturių taškų (62:58), tačiau tai tebuvo paskutinis pasispardymas. Dar arčiau vilnietės priešininkių nebeprisileido, o likus pusei minutės I. Baranauskaitės dvitaškis įtvirtino pergalę – 68:60. „Lietuvos telekomui“ – Eurolygos bronza!
„Lietuvos telekomas“ apdovanojimų ceremonijos metu.
Andrejaus Pometkos nuotr.
Grįžusios į Vilnių (o prieš tai dar anaiptol neprastai šį skambų laimėjimą paminėjusios Samaroje), „Lietuvos telekomo“ krepšininkės buvo sutiktos kaip tikros čempionės. Nors lėktuvas vėlavo daugiau nei dvi valandas, žmonės iš oro uosto skirstytis neketino, o pagaliau išvydę savo herojes negailėjo audringų plojimų. Skambant dūdų orkestro atliekamai muzikai, vilnietės priiminėjo sveikinimus, o kiekvienai žaidėjai po gėlių puokštę įteikė „Telekomo“ dublerių komandos „Lintel 118“ žaidėjos. Dar viena staigmena Eurolygos bronzininkių laukė išėjus į lauką: prie atvykimo salės buvo išsirikiavę baikeriai, kurie su savo griausmingais motociklais krepšininkes ir išvežė iš oro uosto.
Grįžęs namo „Lietuvos telekomas“ sutvarkė formalumus – Vilniaus komanda šeštą kartą paeiliui tapo Lietuvos čempione.
Laimučio Brundzos nuotr.
Štai tokio lygio pasiekimas buvo užfiksuotas prieš 20 metų! Ši data, 2005-ųjų balandžio 24-oji, turi įsiminti kiekvienam Lietuvos krepšinio sirgaliui. Tai yra neabejotinai didžiausias pasiekimas per visą Lietuvos moterų klubinio krepšinio istoriją. Nežinia, kada dar turėsime tokią komandą. Lieka tik žiūrėti ir grožėtis tais momentais, kurie buvo sukurti prieš 20 metų. Dar kartą – su gražiu jubiliejumi ir žemiai lenkiamės visiems ir visoms, kas prisidėjo prie to, jog į Lietuvą būtų parvežta moterų Eurolygos bronza!
Straipsnį parengė Lietuvos sporto muziejaus muziejininkas Alvydas Žukauskas
