Pirmieji Lietuvos krepšininkių medaliai: 1938 metų Europos sidabras
1938 m. Europos moterų krepšinio čempionato medaliai
Viliaus Kavaliausko fotomontažas
Lietuvos sporto muziejų papildė išskirtiniai eksponatai – 1938-ųjų metų I Europos moterų krepšinio čempionato apdovanojimai. Šie medaliai buvo įteikti antrąją vietą čempionate užėmusiai Lietuvos moterų krepšinio rinktinei.
Dėkojame kolekcininkui Viliui Kavaliauskui už suteiktą galimybę eksponuoti šiuos medalius, kartu tai unikalūs eksponatai gilinant ir platinant Lietuvos moterų sporto ir krepšinio istoriją mūsų muziejuje!
Šiuos medalius galite pamatyti centrinės ekspozicijos dalyje, skirtoje krepšiniui.
Kviečiame atvykti ir pamatyti juos iš arti!
----------
Medaliai tėra tik galutinis taškas to ilgo ir sunkaus kelio, kurį Lietuvos moterų krepšinis turėjo nueiti, siekiant aukštesnės vietos pirmajame Europos moterų krepšinio čempionate. Nepaisant to, jog krepšinį Lietuvoje pirmosios pradėjo žaisti moterys, vadovaujamos Elenos Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės, šalies moterų rinktinės istorija yra kiek trumpesnė, prasidėjusi vėlesniame taške.
Kaip apskritai buvo suburta šalies nacionalinė krepšinio komanda? Kaip buvo rengiamasi Europos čempionatui? Kokie nesklandumai ištiko ten? Kaip lietuvėms sekėsi rungtyniauti su varžovėmis iš kitų šalių? Apie visa tai ir pasikalbėsime. Tai būtina prisiminti, ypač artėjant ir dabartinės Lietuvos moterų rinktinės svarbiausioms kovoms per dešimtmetį, kurios vyks jau kitą savaitę.
Pasisemkime stiprybės ir pamokų iš istorijos! Jūsų dėmesiui – Lietuvos moterų rinktinės pradžia ir kelias pirmajame Europos moterų krepšinio čempionate.
Lietuvos moterų krepšinio rinktinė 1938 m. Europos čempionate
Iš kairės: pirmoje eilėje – Juzė Jazbutienė, Genovaitė Miuleraitė, Eleonora Vaškelytė, Bronė Didžiulytė, Stefanija Astrauskaitė
antroje eilėje – Tatjana Karumnaitė, Aldona Vailokaitytė, Paulina Kalvaitienė, Stasė Markevičienė, Juzė Makūnaitė
Iš Skirmanto Leono Karalevičiaus knygos „XX a. Lietuvos krepšinio legenda, 1920-1960“
Pirmą kartą Lietuvos moterų krepšinio rinktinė imta burti 1936-ųjų metų pabaigoje, prabėgus keturiolikai metų po pirmojo šalies krepšinio čempionato, kurį, be kita ko 1922 m., ir sužaidė būtent moterys – vyrai pirmosiose pirmenybėse varžėsi po dviejų metų, 1924-aisiais.
1936 m. lapkričio 6 dieną pasirašytame rašte Kamuolio žaidimų sąjungos (KAŽAS) pirmininkas Antanas Jurgelionis kreipėsi į Kūno kultūros rūmų (KKR) direktorių Vytautą Augustauską, prašydamas sutikimo vykdyti reprezentacinės moterų krepšinio komandos treniruotes KKR salėje.
Po kiek daugiau nei dviejų savaičių, lapkričio 24-ąją kitas raštas buvo adresuotas keturiems klubams, kurių žaidėjos yra kviečiamos į rinktinę: Centrinei jaunalietuvių sporto organizacijai (CJSO), Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungai (LFLS), Lietuvos gimnastikos sporto federacijai (LGSF) ir Kauno jachtklubui (KJK).
Jame išvardyta, kad moterų krepšinio reprezentacinę komandą sudaro Stefanija Astrauskaitė, Zosė Klibavičiūtė, Natalija Lėlejevaitė (kitur – Lelejevaitė), Masiulionytė (vardo išaiškinti nepavyko), Janina Mazurkevičiūtė, Jadvyga Mockūnaitė, Kazė Pauliukevičiūtė (visos – CJSO), Juzė Jazbutienė, Stasė Maliauskaitė, Aleksandra Marcinkienė, Genovaitė Miuleraitė, Vanda Pravdzinskaitė (visos – LFLS), Kinaitytė, Knyvaitė (vardų išaiškinti nepavyko, abi – KJK) ir Lidija Dornaitė (LGSF).
Treniruotis numatyta du kartus per savaitę po vieną valandą, nurodyta, kad triskart be pateisinamos priežasties neatvykusi žaidėja iš kandidačių sąrašo bus išbraukta.
Pirmųjų Lietuvos moterų krepšinio rinktinės rungtynių (žaistų pasidalinus į dvi komandas) anonsas
Iš Stanislovo Stonkaus knygos „Septyniasdešimt mūsų krepšinio metų“
Vis dėlto nepaisant tokio griežto požiūrio, iki pirmųjų rungtynių teko palaukti kiek daugiau, nei pusę metų.
Tik 1937-ųjų liepos 8-ąją kaip „priešžaismis“ prieš Lietuvos vyrų rinktinės ir Amerikos lietuvių rungtynes sužaistas mačas tarp pirmosios ir antrosios moterų krepšinio rinktinių. Rungtynes 29:8 laimėjo pirmoji rinktinė.
Dar kartą pasidalinusios į dvi komandas rinktinės kandidatės žaidė jau 1938-ųjų vasario 20-ąją, ir tąkart vėl pergalę pasiekė pirmoji komanda – 17:10. Tą kartą spaudoje mūsų krepšininkės gavo pagyrimų dėl to, jog „jau žymi pažanga ir žaidimas buvo visai neblogas“.
„I rinktinės laimėjo“
„Lietuvos aidas“, Nr. 80 (1938 m.)
Pirmasis išbandymas su kitomis, dar nepažįstamomis varžovėmis įvyko 1938 m. gegužės 9 dieną, kai Lietuvos krepšininkės Kaune susitiko su Talino moterų krepšinio klubu „Kalev“. Dviem penketukais, kas to meto krepšinyje buvo neįprasta net draugiškose rungtynėse, žaidusi rinktinė estes nugalėjo 9:5. Viena diena anksčiau „Kalev“ sužaidė su CJSO komanda ir taip pat pralaimėjo lietuvėms (11:12).
„Estų RUS ir Kalevo gastrolės“
„Lietuvos sportas“, Nr. 19 (1938 m.)
Vis dėlto aktyvesnis judėjimas įgavo pagreitį tik artėjant pirmajam Europos moterų krepšinio čempionatui, į kurį Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA) pakvietė ir Lietuvą. Suprantama, jog norint siekti aukštesnių rezultatų, tiesiog būtina įgyti tarptautinių rungtynių patirties, žaidžiant su kitų valstybių rinktinėmis.
Puiki galimybė tam atsirado 1938 m. gegužės pabaigoje, į Kauną atvykus Prancūzijos vyrų krepšinio rinktinei, su kuria lietuviai buvo susitarę sužaisti draugišką mačą. To meto praktikoje buvo įprasta vienas rungtynes jungti prie kitų ir žaisti jas paeiliui, taip sukuriant savotiškas krepšinio šventes.
Taip atsirado proga pasireikšti ir moterims, prieš vyrų rinktinės mačą sužaidžiant pačioms. Pasiūlymą išmėginti jėgas priėmė Estijos krepšininkės, ir gegužės 22 dieną Lietuvos moterų rinktinė sužaidė pirmąsias tarpvalstybines rungtynes savo istorijoje. Specialiai minėtiems mačams įrengtoje lauko aikštelėje prie Kūno kultūros rūmų, mūsiškes palaikant didelei žiūrovų miniai (skirtingais duomenimis, šias rungtynes stebėjo 6-7 tūkstančiai žiūrovų), lietuvės savo debiutą pažymėjo pergale, nugalėdamos estes 15:7. Tai apskritai buvo antrasis visų šalyje kultivuotų sporto šakų moterų rinktinių pasirodymas tarptautinėje arenoje – iki tol su varžovėmis iš užsienio buvo žaidusios tik stalo tenisininkės.
Spaudoje netrūko liaupsių abiems pusėms – tiek Lietuvos, tiek Estijos atstovės pademonstravo gražų, ryžtingą, veržlų krepšinį
„Lietuvos sportas“, Nr. 21 (1938 m.)
Nepraėjus nė savaitei po šio mačo sužaistos antrosios tarpvalstybinės rungtynės, tačiau šį kartą jos vyko užsienyje. Dėl išvykos vėl susitarta bendrai su vyrais: CJSO komandai važiuojant į Rygą dalyvauti Pabaltijo taurės turnyre, prie jų prisijungė ir moterų rinktinė, sutarusi dėl rungtynių su Latvijos reprezentantėmis. Iki prasidedant pirmosioms Europos moterų pirmenybėms, latvių krepšinio mokykla ir pačios latvės buvo laikytos stipriausiomis Senojo žemyno krepšininkėmis (nepaisant to, kad Latvijos nacionalinė moterų komanda dar nebuvo žaidusi nė vienerių tarptautinių rungtynių). Optimizmo prieš rungtynes nepridėjo ir tai, kad mačą nuspręsta surengti ne lauke, kas lietuvėms vis dar buvo labiau įprasta, o uždaroje erdvėje, du tūkstančius žiūrovų talpinančiuose Rygos sporto namuose. Vis dėlto latvės liko nemaloniai nustebintos puikaus kaimynių žaidimo – Lietuvos rinktinė visą laiką kontroliavo rungtynes ir užtikrintai nugalėjo 14:5.
Lietuvos rinktinę pasveikinti su pelnyta pergale užsuko ir Latvijos viešųjų reikalų ministras bei
Latvijos olimpinio komiteto prezidentas Alfredas Berzinis (Alfreds Bērziņš)
„Latvijas Kareivis“, Nr. 120 (1938 m.)
Iki Europos čempionato su kitų šalių rinktinėmis lietuvės daugiau neberungtyniavo, tačiau sėmėsi patirties kitais būdais.
1938 m. liepos 8 dieną rinktinė vėl pasiskirstė į dvi komandas ir sužaidė draugišką mačą, kurį 22:5 laimėjo pirmoji rinktinė. O prieš pat išvykstant į pirmenybes, spalio 6-ąją surengtos parodomosios, atsisveikinimo rungtynės. Nors pirmoji komanda pergalę pasiekė gana užtikrintai (30:10), nepaisant to, kad rinktinė buvo suskirstyta į du maždaug vienodo pajėgumo penketukus, svarbiausias šiose rungtynėse buvo ne rezultatas, o žaidimas ir pasirengimas būsimosioms Europos čempionato kovoms.
Vis dėlto nepamirškime ir kitų aplinkybių. Galbūt Lietuvos krepšininkės ir buvo sužaidusios dvejas draugiškas rungtynes su Baltijos šalių rinktinėmis ir žaidybine prasme pasiruošusios dalyvauti Europos čempionate, tačiau tai neatleidžia nuo dalyko, kuris savo ruožtu neatleidžia niekam – materialinių sunkumų.
Didžioji dalis Kamuolio žaidimų sąjungos 1938 metų biudžeto buvo skirta Tautinei olimpiadai, todėl pasiųsti šalies moterų krepšinio rinktinę į Italiją pritrūko lėšų. Siekdama surinkti trūkstamą biudžeto dalį, sporto bendruomenė kreipėsi į visuomenę, rinko aukas, kartu prašė padėti skleisti žinias apie šalies rinktinę.
Bene labiausiai prie to prisidėjo operos dainininkė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė. Ji ne tik pati paaukojo solidžią sumą, tačiau ir padėjo surinkti trūkstamas lėšas, kreipėsi pagalbos į pažįstamus, draugus, sportą mylinčius žmones. Tokiu būdu reikiamas biudžetas po truputį buvo suformuotas, ir komandai nupirkti kelionės bilietai į Romą ir atgal. Lietuvos rinktinę sudarė 10 žaidėjų, o komandos treneriu tapo prieš metus Europos čempionu tapęs Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėjas ir treneris, čikagietis Feliksas Kriaučiūnas.
Lietuvos rinktinė prieš išvykstant į Europos čempionatą
„Fiziškas auklėjimas“, Nr. 10 (1938 m.)
Beje, ilgą laiką apskritai buvo neaišku, kur įvyks pats Europos čempionatas. 1938 m. sausio pradžioje lenkų sporto laikraštis „Przegląd Sportowy“ paskelbė, kad pirmenybės vyks Lenkijoje, o jose triumfuos nenugalimos Lenkijos krepšininkės. Vis dėlto vėliau paaiškėjo, kad nei vienas, nei kitas nėra tiesa.
Įgaliojimus rūpintis varžybų organizavimu FIBA pavedė Italijos krepšinio sąjungai. Iš pradžių manyta čempionatą surengti Venecijoje, tačiau galiausiai apsistota ties sostine Roma. Keitėsi ir numatyta pirmenybių data.
Pagal pirminį planą, varžybos turėjo būti vykdomos liepos pabaigoje. Pasirinktu laikotarpiu nepatenkinti buvo Lietuvos atstovai. Jei italų planas būtų virtęs realybe, Europos pirmenybės būtų susikirtusios su Tautine olimpiada ir dalyvavimo greičiausiai būtų tekę atsisakyti. Dėl to nuspręsta prašyti organizatorių perkelti varžybas į rugpjūčio pradžią. Kaip paaiškėjo vėliau, čempionatas apskritai buvo nukeltas į spalį, tačiau tai buvo padaryta ne tiek dėl rinktinių atstovų prašymų, kiek dėl karštų orų – net spalį vykusiose varžybose rungtynės buvo žaidžiamos vakarais, kai karštis šiek tiek atslūgdavo.
Lietuvos rinktinė Romą pasiekė spalio 9 dieną, likus trims dienoms iki pirmųjų rungtynių. Vos išlipusios iš traukinio mūsiškės susidūrė su kuriozu: lietuvės buvo palaikytos lenkėmis. Tiesa, tai nutiko ne iš blogos valios: tuo pačiu traukiniu iš tiesų vyko ne tik Lietuvos, tačiau ir Lenkijos rinktinė. Jau nuo pirmųjų žingsnių krepšininkes sekė smalsūs susirinkusių žiūrovų žvilgsniai, o lietuvės greitai tapo bene populiariausia komanda visame turnyre. To priežastis – apranga: tiek spalio 10-ąją įvykusio visų čempionate dalyvaujančių rinktinių susitikimo su Romos gubernatoriumi metu, tiek ir kituose susitikimuose ir išvykose Lietuvos krepšininkės vilkėjo tautiniais drabužiais.