Įvyko 13 – asis Lietuvos mokinių rašinio konkursas tema ,,Ką gyvenime turėčiau nuveikti, kad mane prisimintų?“

    Keturios  institucijos: LTOK Kauno apskrities taryba, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras, Lietuvos kūno kultūros mokytojų asociacija ir Lietuvos sporto muziejus jau 13-tąjį kartą surengė Lietuvos mokinių rašinio konkursą olimpine tematika.    

   Dar 2006 m. buvo surengtas pirmasis Lietuvos mokinių rašinio konkursas tema ,,Mano mokyklos sporto istorija“, kuris leido giliau pažvelgti į mokyklos sporto bendruomenės nueitą sportinį kelią. Po to sekė viena po kitos pačios įvairiausios temos: kaip kad ,,Kas man iš to sporto ir iš tos garbės‘‘, ,,Ko aš išmokau iš savo kūno kultūros mokytojo“, ,,Kaip gyvenime reikia elgtis, kad tavimi pasitikėtų?“, ,,Nuo mažo takelio į didį olimpinį kelią“ ir daugelį kitų nepaprastai jautrių nūdienai temų. Visi šie mokinių atsiųsti darbeliai LTOK Kauno apskrities tarybos sudarytų ir toliau veikiančių vertinimo komisijų buvo atidžiai perskaityti ir įvertinti. Jų autoriai iškilmingai pagerbti ir apdovanoti, o jų darbeliai  atiduoti saugoti į Lietuvos sporto muziejaus  fondus, kuriuose per 13 metų „rado globą“ apie tūkstantis mokinių atsiųstų rašinėlių. Viliamės, kad laikui bėgant atsiras gal ir ne vienas mokslo žmogus, kuris pabandys visa tai išanalizuoti, apibendrinti ir įvertinti.

    Kiekviena tema buvo kažkuo ypatinga: kad ir rašinio ,,Nuo mažo takelio į didį olimpinį kelią“. Šia tema parašiusi rašinėlį Raguvos gimnazijos  mokinė Augustė Kielaitė (Ig kl.) nušvietė savo žemiečio, vieno iškiliausio disko metimo daugkartinio Lietuvos ir buvusio Tarybų Sąjungos rekordininko ir čempiono nueitą kelią nuo pirmų tremtinio sportinių žingsnelių iki pačių sportinių aukštumų, tačiau dėl politinės praeities: trys jo tėvo broliai tarpukaryje, baigę karo mokyklą, tarnavę Lietuvos Prezidento garbės kuopoje, prasidėjus okupacijai, buvo priversti palikti buvusią tarnystę, o karui pasibaigus, išėjo į mišką ir tapo partizanais. Vienas jų tapo partizanų būrio vadu ir garbės teismo teisėju, tačiau visi trys ten žuvo už Lietuvos laisvę. Pirmasis žuvo jauniausias, o po kurio laiko buvo išduoti ir nužudyti vyresnieji. Todėl neatsitiktinai Algimanto Baltušniko tėtis  iš keturių brolių ir keturių sesučių buvęs vyriausias, su šeima buvo ištremtas į Buriatmongoliją. Šiandien sunku išsivaizduoti, ką tais laikais patyrė visa Baltušnikų  šeima, o ypatingai Algimanto močiutė netekusi trijų sūnų ir išblaškytos šeimos, nes visi buvo persekiojami ir privalėjo slėptis. Tad Algimantas, atsidūręs tremtyje,  lankydamas mokyklą, pradėjo sportuoti, o grįžęs į Lietuvą,  įstojęs mokytis į Lietuvos kūno kultūros institutą, tapo žymiausiu disko metiku ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Jis buvo ne tik daugkartinis Lietuvos ir Tarybų Sąjungos čempionas, bet net tris kartus gerino Tarybų Sąjungos rekordus.  Tačiau nežiūrint jo laimėjimų jis buvo ignoruojamas ir negalėdamas išvykti nei į Europos, Pasaulio bei Olimpines žaidynes, taip ir liko nežinomu pasaulyje. Nors tam turėjo visas teises. Vykstant ,,Baltijos kelio“ akcijai  šalia tos vietos 105 -ame Vilnius – Ryga – Talinas  kilometre, kur žuvo Algimanto Baltušniko tėvo broliai ir kiti partizanai, buvo pastatytas koplytstulpis, skirtas  žuvusiems sportininkams nuo Stalino genocido atminti.

     Ir šį kartą, atsakant į naują klausimą, ,, Ką gyvenime turėčiau nuveikti, kad mane prisimintų?“,  kiekviename  rašinyje jų autoriai atsako į jiems pateiktą temą gana jautriai, paliečia įvairaus amžiaus, profesijos, pomėgių asmenybes ir jų požiūrį į mūsų kasdieninio gyvenimo esmę ir prasmę: vieni mokiniai žavisi mūsų iškiliaisiais sportininkais, jų pasiektais laimėjimai, kiti prisimena ne tik savo tėvų, bet ir senelių sunkią dalią, jų neišpasakytai sunkius dramatiškus išgyvenimus bei įveiktus sunkumus, už ką jie  žmonių atmintyje tapo ir liko mylimais ir visų  gerbiamais žmonėmis.

    Štai ką rašo Goda  Daraškevičiūtė iš Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos:  ,,Kai esame maži, iš smėlio ir kaladėlių  statome pilis, žaidžiame  mamas, tėčius ir mokytojus ir džiaugiamės, kad lėlės mūsų klauso. Kai paaugame, ne viską patys darome, ko esame prašomi, nes atsiranda mums asmeniškai įdomesnės ir svarbesnės veikos, kurioms norime skirti ir skiriame didžiąją laiko dalį. Kartais dėl vieno ar kito pasirinkimo išgirstame nepritarimą, imame patys abejoti, ar turime talentą, ar mums to reikia, bet kartais tokiame kelyje padeda asmenys, kurių veikla susižavime vien dėl to, kad jie atkakliai siekė savo tikslo, nepaisydami jokių kliūčių ir nepritarimų. Toks žmogus man yra Arvydas Sabonis. <...> Ką aš turėčiau padaryti, kad mano vardas būtų įrašytas į mūsų gyvenimo istoriją ? Aš jau darau. Piešiu, piešiu, piešiu. <...> Šiandien mano pelnyti diplomai, padėkos, prizai dar neleidžia atsistoti ant to paties laiptelio, ant kurio stovėjo ir tebestovi krepšininkas, bet aš žinau, kad tokia diena išauš.“ 

   O štai ką rašo Kauno Tado Ivanausko progimnazijos 7 c klasės mokinys  Domantas Bieliauskas: „ Šiais laikais žmonių dėmesį gali patraukti tik didžiais darbais ar poelgiais. <...> Todėl atkreipti žmonių dėmesį į save yra sunku. <...> Sportininkai taip pat gali tapti įžymiais žmonėmis. Jie, įdėdami daug darbo, išgarsėja po didelių laimėjimų ar pasiektų gerų rezultatų. Jie įkvepia kitus tobulėti, siekti aukštumų. Būti žmonių idealu yra labai sunku. Visi iš tavęs tikisi labai gerų rezultatų, tačiau, kai nepasiseka, susilauki daug kritikos ir nemalonių komentarų. Po pralaimėjimų svarbu nepalūžti, „atsitiesti“ ir vėl kovoti.  Kartais, nors žinai, kad pralaimėsi, reikia nenuleisti rankų ir nepasiduoti. Dėl to šie žmonės turi būti emociškai tvirti ir drąsūs. Jiems po pralaimėjimo sunku „atsistoti“, tačiau tokiu sunkiu momentu gali padėti gerbėjai, draugai, šeima ar geri žmonės. Įžymumas turi savo kainą. <...>         Man sportininko pavyzdys yra Rūta Meilutytė. Mano pažintis su ja prasidėjo antroje klasėje, kai Rūta aplankė mano pradinę mokyklą. Ji mane sužavėjo savo pasakojimu ir atsivežtais mums parodyti medaliais, prizais. Ji man pasirodė esanti neišdidi ir draugiška. Rūta mums pasakojo apie savo meilę plaukimui ir jai labiausiai įsiminusius įvykius. <...>  Rūta Meilutytė mokytis plaukti pradėjo nuo septynerių metų. Ji buvo talentinga. Besąlygiškas atsidavimas ir meilė plaukimui leido tobulėti, siekti geresnių rezultatų. <...> Laikui bėgant ji tapo daugelio tarptautinių varžybų prizininke ir nugalėtoja. Ji gerino daugelį plaukimo rekordų 100 metrų ir 50 metrų distancijose. Per savo palyginti trumpą sportinę karjerą Rūta iškovojo 20 aukso ir 10 sidabro medalių tarptautinėse varžybose. Dar iki šiol jai priklauso 100 metrų krūtine plaukimo pasaulio rekordas. <...> Manau, Rūta įkvėpė daug žmonių besąlygiškai siekti savo tikslų. Daugelis supranta, kad tik sunkiu darbu ir tikėjimu savimi tai ji pasiekė. Jos pasiekti pasaulyje aukščiausi plaukimo rezultatai garsino Lietuvos vardą. Ji tapo garsi visame pasaulyje ir mylima Lietuvoje. 2012 metais Rūta Meilutytė už nuopelnus Lietuvos sportui, už parodytą valią ir ryžtą buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi. Ji buvo išrinkta geriausia Lietuvos metų sportininke 2012 metais, 2013 metais, 2014 metais ir 2018 metais. <..> Gaila, bet Rūta Meilutytė nusprendė baigti plaukikės karjerą. Ji ilgai apie tai mąstė. Galvojo, ar teisinga sustoti ir toliau neiti į priekį. Jai atrodė gal ji silpna dėl to, kad mąsto apie karjeros pabaigą. Aš manau, kad ji pasielgė teisingai. Daug laiko atiduodama sportui, Rūta nepajuto, kaip atrodo tikras gyvenimas. Ji negalėjo daug laiko praleisti su draugais, šeima ir pasimėgauti kitais žmogiškais malonumais. Rūta norėjo pakeisti savo gyvenimą.“

   Adomas Michail Kofman iš Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos, kurį konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Gražina Trybienė rašo: „Esu mokinys. Gal kas nors pagalvoja, kad esu unikalus, nes mokausi menų gimnazijoje, bet iš tikrųjų mano ir kitų unikalumas tik skleidžiasi, kai jį pažadina dailės, skulptūros, grafikos, piešimo, keramikos ar tapybos mokytojai. Taip, aš trokštu įrašyti į istorijos puslapius savo vardą kilniais poelgiais, išmintimi ir gerai žinau, kad svajonių išsipildymas reikalauja ryžto, stiprios valios, ištvermingumo, drąsos, atkaklumo, reiklumo. Tokio nusiteikimo kelyje man pavyzdys yra Danas Rapšys. Taikliai pasakyta, jog 2019 metais jam lijo lietus medalių, kuriais garsino Lietuvos vardą, bet tas lietus, lijęs tokiais apdovanojimais kaip „Metų plaukimas“, prasidėjus 2020 – tiesiems tebelijo  apdovanojimais „Sporto žmogus“, „Metų žmogus“. Mane žavi tai, kad ir apdovanotas tokio gausaus lietaus medalių Danas Rapšys  išliko kuklus: džiaugiasi pergalėmis, bet sako, kad jam svarbiausia būti geru žmogumi. Tuo klausimu mes su juo  minčių dvyniai. Ir man svarbiausia būti geru žmogumi. <...> Aš nebūsiu sportininkas. Mano svajonė – tapti geru pedagogu, istorijos arba dailės istorijos mokytoju ar dėstytoju ir Danas Rapšys man yra mokėjimo siekti tikslo ir įgyvendinti pasirinkimą, gerai žinant, ko reikės ir nebijant sunkumų, idealas. <...>  Man istorija – ne tik praeitis, tai ir žinių šaltinis, parodantis, kokiu keliu ėjo mano tauta, kaip ir kokio progreso pasiekė žmonija. Su manimi sutiktų mano prosenelis Antanas, Antano Smetonos valdymo laikotarpiu tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, kur buvo viršila. Tarnystė sustiprino jo patriotizmą ir išugdė meilę ir pagarbą Tėvynei. Visą gyvenimą domėjęsis istorija ir politika, po tarnybos užsiėmė fotografavimu, vaidyba saviveikliniame teatre. Tas domėjimasis tik  parodo, kad prosenelis buvo ir tebėra tos šviesios ir gražios Lietuvos inteligentas, kurio nesusendino metai, kaip tik suteikė išminties, kurios gali semti lobynais. <...> Kitas mano senelis Vilius, nors baigė tik 4 klases, bet būdamas darbštus, smalsus ir ištvermingas išmoko visko, ko reikėjo staliui, pats ilgainiui ėmė vadovauti stalių dirbtuvei. Mano tėtis dirba visuomeninį darbą – jis yra pirmininkas, savo iniciatyva subūręs žydų bendruomenę, kuriai vadovauja jau 20 m.  Jam istorija yra labai svarbi. Stengiasi ją išsaugoti, perduoti mums, jaunajai kartai. Mano artimųjų gyvenimo istorijos man tokie pat geri pavyzdžiai, kaip ir Dano Rapšio sportininko karjera, visi šie žmonės teikia stiprybės, veda ieškojimų keliu, skatina nuolat domėtis ir siekti tokio profesionalumo, kuriam pabaigos tiesiog nėra, nes jei esi įvaldęs veiklą, turi gabumų, juos tobulini, tiesiog nesustoji tobulėjęs, žinai, kad visą laiką reikia dirbti, tik taip gali būti pirmųjų gretoje ir ne todėl, kad tik didžiuotumeisi tokiu pasiekimu, bet kad tavimi džiaugtųsi tie, kurie mokė, vedė,  ir kad pats atėjus laikui galėtum lygiai taip pat mokyti kitus, skatinti, vesti“.

     O štai ką rašo Panevėžio Žemynos progimnazijos 5 a klasės mokinė Austėja Kavoliūnaitė:  „Mindaugo Biliaus istorija yra ypatinga. Jis tas žmogus, kuris geriausiai parodė pavyzdį, kaip po sunkaus likimo išbandymo reikia nenuleisti ranku, siekti savo tikslo ir padėti kitiems. <...> M. Bilius pradėjo sportuoti lengvąją atletiką besimokydamas 11 – oje klasėje. Baigęs mokslus mokykloje įstojo į universitetą. Tačiau studijas nutraukė ir išvyko į JAV. Amerikoje jis praleido aštuonerius metus. Dirbo, kūrė verslą, tačiau profesionaliu sportu tuo metu neužsiėmė. Gal ir būtų užsibuvęs Amerikoje ilgiau, jeigu ne ta lemtinga diena 2009 metų lapkritį. Lengvaatletis pateko į avariją: į jo vairuojamą automobilį įvažiavo kita mašina. Mindaugo Bilio automobilis buvo suknežintas, o pats sportininkas labai sunkiai sužalotas. Jis paryrė daugybę kaulų lūžių ir paniro į komą. Nors gydytojai nieko gero nežadėjo, tačiau įvyko stebuklas- nukentėjusysis iš komos pabudo po dviejų savaičių. M. Bilius, pabudęs iš komos, suprato, kad negali valdyti pusės savo kūno. Ir ką turi jausti žmogus tai supratęs? Ir iš kur atrasti jėgų iš naujo pradėti jau kitokį gyvenimą? Bet didžiulio troškimo gyventi dėka Mindaugas Bilius nepasidavė, grįžo į Lietuvą, tęsė reabilitaciją ir žingsnis po žingsnio kabinosi į gyvenimą, bandė stiprėti. <...> Nors daug kartų  M. Biliui varžybose  nepasisekė, tačiau jis nenuleido rankų ir toliau sportavo, kad pasiektų savo tikslą. Jei sportininkas nelaimėdavo,  jis vis tiek būdavo laimingas,  kad nors bandė, niekada nepasidavė ir nenuleido rankų. 2012 metais jis pirmą kartą pasirodė parolimpinėse varžybose Londone. Lietuvis savo geriausiu bandymu užfiksavo 15,16 m rezultatą ir užėmė 6-ąją vietą. Po to buvo daug varžybų Europoje ar visame Pasaulyje. M. Bilius iškovojo ne vieną medalį ir uoliai ruošėsi kitoms parolimpinėms varžyboms. Brazilijoje vykusiose parolimpinėse žaidynėse sportininkas  rutulio stūmimo rungtyje užfiksavo 16,80 m rezultatą ir tapo parolimpiniu čempionu. Disko sektoriuje jis taip pat pasiekė gerų rezultatų: geriausiu savo bandymu lietuvis įrankį numetė 53,50 m ir iškovojo antrą vietą. <...> Oficialiai baigęs sportininko karjerą ir pasukęs į LPOK prezidento darbą, sportininkas nesigaili, atvirkščiai jaučiasi dar laimingesnis nei laimėjęs medalį. Jis jaučiasi ypatingai laimingas galėdamas padėti daugeliui žmonių. “Aš esu labai laimingas žmogus, nes galiu mėgautis gyvenimu, sportuoti ir padėti kitiems likimo nuskriaustiems draugams. Vis dar jaučiu, kad vardan neįgaliųjų žmonių gėrovės galiu pasistengti dar labiau: žinau, kad dar tikrai ne visi darbai yra atlikti. Tačiau reikalai juda į priekį ir sunkiai sergančių žmonių šypsenos veiduose man yra kur kas svarbiau nei tik gražiai spindintis aukso medalis,“ – atviravo auksinės širdies savininku pramintas sportininkas.“

   Malonu tai, kad bene visi atsiųsti darbai pasižymėjo savu požiūriu į gyvenimą: vieni žavėjosi iškilių asmenybių, ypatingai sporte gyvenimu, kiti savo tėvų, senelių ir prosenelių darbais ir dvasia ir buvo atsiusti iš įvairiausių Lietuvos mokyklų tiek geografine, tiek savo darbo apimties prasme. Kurių buvo 38, padėjusių mokiniam ruošti rašinius dalyvavo 58 mokytojai o mokinių parašiusių ir atsiuntusių rašinius buvo 110. Malonu ir tai, kad didžioji dauguma jų atvyko ir dalyvavo šioje Mokslinėje – praktinėje konferencijoje. Gražiomis ir turiningomis mintimis pasidalijo  mokinių darbų vertinimo komisijos pirmininkė doc., Elena Puišienė, Lietuvos Seimo narys Gediminas Vasiliauskas, Lietuvos Seimo nario Karbauskio padėjėja Vaida Pranarauskaitė, Lietuvos Olimpinės akademijos direktorė Enriketa Prunskienė, Olimpietė Birutė Statkevičienė, Lietuvos Sporto universiteto dėstytoja Aurelija Macaitienė,  gydytojas Romualdas Rimdeika, Panevėžio ,,Žemynos“ progimnazijos mokytoja Aušra Vaitkienė, Lazdijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazijos mokytojos Asta Bagdonienė, Ilma  Bagdonienė ir kt.

      Visi be išimties mokinių atsiųsti darbai vertinimo komisijos buvo atidžiai perskaityti ir įvertinti.  Visų keturių amžiaus  grupių prizines vietas pelnę dalyviai už 1-3 vietas ir specialias nominacijas buvo apdovanoti Nikės statulėlėmis ir diplomais, o visi kiti rašinio konkurso dalyviai apdovanoti Olimpiniais medaliais ir diplomais. Pedagogai, padėję moksleiviams parengti rašinius,  apdovanoti padėkos raštais, o mokyklų bendruomenės, kurių mokiniai dalyvavo šiame konkurse, apdovanotos padėkos raštais bei Lietuvos sporto muziejaus knygomis.  

    Pasibaigus iškilmingai konferencijos daliai, visi dalyviai  turėjo galimybę įsiamžinti prie pagrindinių muziejaus stendų ir vėliavų, apžiūrėti iš JAV atsiustą  Šiaurės Amerikos lietuvių Sporto Sąjungos buvusio vicepirmininko Vytauto Grybausko apdovanojimų ir jo asmeninio gyvenimo parodą ir pabendrauti prie arbatos puodelio. Po visų iškilmių visi konferencijos dalyviai lydimi geros nuotaikos išvyko į namus.

Pranas Majauskas

 

Pateikiame visų grupių nugalėtojus:

 

I grupė (5 – 6 kl.):

I vieta – Greta Mikelionytė, 5 kl., Lazdijų rajono Antano Žmuidzinavičiaus gimnazija, mokyt. Jūratė Grėbliūnaitė;

II vieta – Austėja Kavoliūnaitė, 5 kl., Panevėžio „Žemynos“ progimnazija, mokyt. Aušra Vaitkienė;

III vieta – Emilija Supranavičiūtė, 6 kl., Alytaus rajono Butrimonių gimnazija, mokyt. Irena Šimanskienė;

Nominacija už atkaklumą – Ema Narbutaitė, 5 kl., Kauno Martyno Mažvydo progimnazija, mokyt. Auksė Pukinskienė;

Nominacija už kūrybiškumą – Paulina Kvedaravičiūtė, 5 kl., Panevėžio „Žemynos“ progimnazija, mokyt. Aušra Vaitkienė;

 

 

II grupė (7 – 8 kl.):

I vieta – Kamilė Iljonskytė, 8 kl., Kauno KTU inžinerijos licėjus, mokyt. Jolita Stanionienė;

II vieta – Domantas Bieliauskas, 7 kl., Kauno Tado Ivanausko progimnazija, mokyt. Dalia Paliackienė;

III vieta – Viltenė Vaitkevičiūtė, 7 kl., Panevėžio Alfonso Lipniūno progimnazija, mokyt. Gražina Trybienė;

Nominacija už originalumą – Arminta Bilinskytė – Milkovičiūtė, 8 kl., Palangos Vlado Jurgučio pagrindinė mokykla, mokyt. Rima Šalkauskienė;

Nominacija už pagarbą plaukimui – Meinardas Kakanis, 7 kl., Panevėžio „Žemynos“ progimnazija, mokyt. Dalia Liorančienė;

 

 

III grupė (Ig – IIg kl.):

I vieta – Gabrielė Albavičiūtė, IIg kl., Lazdijų rajono Antano Žmuidzinavičiaus gimnazija, mokyt. Asta Bagdonienė, Ilma Bagdonienė;

II vieta – Eglė Parajackaitė, Ig kl., Prienų rajono Stakliškių gimnazija, mokyt. Dana Gecevičienė;

III vieta – Viktorija Stankevičiūtė, Ig kl., Alytaus Putinų gimnazija, mokyt. Algida Sabonienė;

Nominacija už gilias mintis – Emilė Bubliauskaitė, Ig kl., Radviliškio Lizdeikos gimnazija, mokyt. Rita Šimkuvienė;

Nominacija už iniciatyvą – Goda Daraškevičiūtė, IIg kl., Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazija, mokyt. Gražina Trybienė;

 

IV grupė (IIIg – IVg kl.):

I vieta – Greta Baliutavičiūtė, IIIg kl., Kauno VDU „Rasos“ gimnazija, mokyt. Laimutė Žukauskienė;

II vieta – Dominyka Chackelevič, IVg kl., Vilniaus Vasilijaus Kačialovo gimnazija, mokyt. Viktorija Pucilauskienė;

III vieta – Gerda Skvarčiūtė, IIIg kl., Lazdijų rajono Antano Žmuidzinavičiaus gimnazija, mokyt. Asta Bagdonienė, Ilma Bagdonienė;

Nominacija už kūrybiškumą – Eligijus Teizelis, Ilja Kočarovas, 12 kl., Kauno „Aitvaro“ mokykla, mokyt. Vitalija Venskauskienė, Loreta Stasiulevičienė;

Nominacija už įkvėpimą – Evelina Macakaitė, III g kl., Lazdijų rajono Antano Žmuidzinavičiaus gimnazija, mokyt. Asta Bagdonienė, Vilija Urbonaitė;